Nidos laiko utopija

Menininkės Rėdos kūrinių serija „Nidos laiko utopija“, gimusi Nidoje (Lietuva, Kuršių nerija), nagrinėja laiko suvokimą šioje ypatingoje vandens apsuptoje UNESCO vietovėje. Menininkė kelia idėją, kad Kuršių nerijoje, kurioje daugelį apima atsiskyrimo nuo „žemyno“ ir įprastos gyvenimo tėkmės jausmas, laiko tėkmė yra tarsi subjektyviai valdomas procesas.

Nidoje laiko tėkmė subjektyviai
valdoma:
galite pasirinkti
sulėtinti,
sustabdyti ar
netgi atsukti laiką, taip pat
pasinerti į belaikiškumą arba
mėgautis harmoningai susipynusiu praeities, dabarties ir ateities gobelenu

Anksčiau laiko

Ready-made: kelio ženklas „draudžiama sustoti ir stovėti“, 2024

Tiems kurie,
Visada klausė kitų
Ir niekada nesustojo

Kūrinį „Anksčiau laiko“ inspiravo meno praktikos metu pasiekusi žinia apie Vilniaus dailės akademijos bendruomenės narės mirtį. Kūriniu Rėda apmąsto ankstyvą ypatingai veiklaus žmogaus mirtį, susiedama tai su savo pačios sveikatos istorija, kūno terapijos pamokomis. Kūrybos procese Rėda pasitelkia „žemyninį“ kelio ženklą „draudžiama sustoti ir stovėti“, kuris jai atrodo kaip svetimkūnis Kuršių nerijos kraštovaizdyje. Ženklą menininkė pasuka kaip kryžių ir pavadina „Anksčiau laiko“ ir skiria vengusiems sustoti – neradusiems laiko kūno atsigavimui, atsistatymui. Ženklo panaudojimas taip pat įkvėptas vietinių vėtrungių spalvų ir šiai teritorijai būdingų antkapių vadinamų „krikštais“, kurie dar labiau išryškina ryšį tarp kūno, vietos ir laiko.

Būtinai sustojęs

Įvietinto meno kūrinys. Nuo Kuršių nerijos smėlio užstrigęs laikrodžio mechanizmas, Nidos kelio ženklas, 2024

Kūno ir proto poreikis sustoti, nurimti ir atsigauti gali būti išpildytas Kuršių Nerijoje. Žemyno [kelio] ženklai čia atrodo keistai, neįtikinamai. Todėl vieną jų leidau sau „įvietinti“.

Nidos laikas

Atvirkštinio (reversinio) judėjimo laikrodžio mechanizmas, dažyta faniera-atlieka iš Nidos meno kolonijos medžio dirbtuvių, 2024

(ištraukos iš užrašų meno praktikos Nidos meno kolonijoje metu, 2024)

Ryto mankšta paplūdimyje. Dėstytojas Algimantas :
– … ir taip iš tikro reikia kokią valandą stovėti.

Pirmakursis Žilvinas:
– Bet tai kokiam 19 amžiuje gal taip gautųsi?
Algimantas:
– Na, žinok, ir dabar gal gerai kartais.
Bendra NMK virtuvė, geriame arbatą su dėstytoja Živile ir doktorante Sophie. Živilė:
– Kartais reikia sustoti. Dėl pauzės!
Gauta žinia dėl VDA bendruomenės narės netekties. Viena reakcijų:
– Kelintą valandą mirė?.. Nes kai vakar važiavome per Juodkrantę (gegužės 27 d. apie
13:30), pajutau kažką, sukalbėjau „amžiną atilsį” ir apsiverkiau. Nežinau kodėl…
Ryto mankšta paplūdimyje. Algimantas:
– Na gerai, grįžtam toliau!
Živilė po pasivaikščiojimo:
– … kažkaip kažkada…
Antrakursė Ieva gamindama maistą:
– Čia laikas sustoja – nesijaučia.
Kažkas apie kai ką:
– Čia truputį kitaip, laikas kitoks. Jam buvo per sunku, tai išvažiavo [nesulaukęs praktikos
pabaigos].