Balta tamsa (2023 – 2026)

meno projektas

Pabandykite įsivaizduoti sostinę, kelis šimtmečius dariusią įtaką architektūros ir kultūros raidai reikšmingoje Europos dalyje. Įsivaizduokite šio miesto gotikinį, renesansinį, barokišką ir sykiu klasicistinį istorinį centrą, įsikūrusį legendomis apipinto įstabaus žalio žiedo-kalvyno slėnyje ties dviejų upių santaka.

Įsivaizduokite, kad šis senamiestis pasauliniu mastu pripažintas vertingu ir saugotinu kaip autentiška, harmoninga ir integrali visuma – kūrybinės žmonių veiklos bei natūralios miesto aplinkos sąveikos liudijimas, unikalus miestovaizdis.

Įsivaizduokite šventu Išganytojo vardu pavadintą kalvą, nuo kurios matyti ir kurią mato veik visas minėtas miestas. Nužvelkite kalvą vainikuojantį Misionierių ansamblį – bažnyčią ir vienuolyno kompleksą, panoramos akordą, barokinės mokyklos grakštų šedevrą – iškilią senamiesčio karūną; šis vaizdinys kone neišvengiamas senojo miesto fotografijose, atvirukuose, graviūrose, tapyboje.

Įsivaizduokite, kad sostinė skaičiuoja jau kelintą atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį. Ansamblis, išlikęs per karus, miesto gaisrus, carinės priespaudos ir sovietinės okupacijos laikus, dabar saugomas griežčiausiais paveldo formalumais.

Tiesa, dalis jame esančių pastatų, uždarius ligoninę, perleidžiami į privačias rankas. Šios siekia permainų ir greitos naudos, bet veikia grubiai, tad yra nuteisiamos.

Sunku įsivaizduoti, bet rankos išlaukia, kol miestas, išbandomas laisve, pamiršta pats save mylėti. Rankos jau veikia „baltai“ – atlieka patikrintus triukus, pasikinko parsiduodančias, spaudžia kitas rankas. Statyboms supainiojami žodžiai ir reikšmės, paveldo sargai pasirenka užmarštį vietoje atminties ir atskiria dalį vienio – leidžia „griauti“ ansamblį statybomis. 

 

Rėda. Meninio tyrimo teksto fragmentas. 2024

Meno projektas Balta tamsa (2023–2026) – tai nykstančio Vilniaus senamiesčio autentiškumo suburtų skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimo platforma. Projektas prasidėjo Rėdos idėja ir tarpdiscipliniu meniniu tyrimu, tačiau autorystė netrukus virto kolektyviniu procesu. Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga (LJMS) Rėdos meninį tyrimą konkurse įvertino kaip geriausią MA darbą meno srityje 2025 m.

Projektą įkvėpė rezonansinis urbanistinės plėtros atvejis: po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dar nespėtame atgaivinti Misionierių ansamblyje, įsikūrusiame ant Vilniaus senamiesčio (UNESCO) panoramą formuojančios Išganytojo kalvos, investuotojo iš rytų pastatomi sostinės semantikai svetimi daugiabučiai. Tai ypatingai ryškus, bet tik vienas iš miesto randų, gyvai liudijančių, kaip čia grumiasi ir jungiasi kultūros paveldo paminklai bei istorinių traumų apspręsta užmarštis, šimtmečius brandinta vertė ir naujos pradžios troškulys, vietos dvasia (genius loci) ir jos tamsioji pusė – legendinė miesto pabaisa Vilniaus baziliskas, žudanti žvilgsniu.

Rūku švelniai reiškiamas rūpestis ir prisiimama atsakomybė. Kameromis dokumentuojama Vilniaus senamiesčio dabartis, nusmaigstyta statybiniais kranais. Įstabi bet ištuštėjusi Misionierių ansamblio bažnyčios erdvė pripildoma muzikos, taip tarsi suteikiant balsą genius loci – vietos dvasiai. Kraštovaizdyje tvyranti įtampa meninėmis priemonėmis paverčiama matoma – reflektuojamos permainos, įprasminamos vietos bendruomenių neigiamos patirtys, aprėpiamos prieštaros, saugoma atmintis.

Projekto kūriniai buvo pristatyti parodose Lietuvoje ir užsienyje, įtraukti į Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2025 metų metraštį „Lietuvos fotografija“. Audiovizualinio kūrinio Balta tamsa peržiūra vyko Valstybinės kultūros paveldo komisijos 30-mečio minėjimo renginyje, Lietuvos administracinių teismų teisėjų mokymuose, eilėje kitų galerijų ir kultūros erdvių. 2026 m. visuomenei planuojama pristatyti muzikos vinilinę plokštelę Balta tamsa (A Eksterjeras 2025, B Interjeras 2026).

Parašų migla

Skaitmeninis koliažas ant tento, 240 x 200 cm / 120 x 100 cm, 2024

Koliažas sukurtas pasitelkiant istorinę Vilniaus fotografiją (Juozapas Čechavičius, Vilniaus bažnyčios nuo Pilies kalno, 1870–1880), kurioje matyti mums atpažįstamas kraštovaizdis su senamiesčio baroko „karūna“ pramintu Misionierių ansambliu. Koliaže taip pat panaudoti autentiškų šiuolaikinių dokumentų fragmentai, liudijantys Misionierių ansamblio pokyčių autentifikavimą žmogišku prisilietimu. Kūriniu kvestionuojami Vilniaus urbanistinės plėtros sprendimų priėmimo procesai, atkreipiamas dėmesys į istorinio kraštovaizdžio vertės „griovimą“ naujomis statybomis, dalies rolę visumoje ir atsakomybės bendrumą. Kūrinio stebėtojas kviečiamas tapti aktyviu atminties kultūros diskusijų bei sprendimų dalyviu.

Kūrinio autorė Rėda, skaitmeninę nuotrauką išvestinio kūrinio Parašų migla kūrimui suteikė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, įgyvendinimo partneris – Poulo (Paulius Noreika).

Kvadratas kaip mąstymo vienetas

Mišri technika, objektas, 100cm x 100 cm x 5 cm, 2023-2024

Aš esu kvadratinis metras. Bukai tuščias, pilkas, betoninis.

Gamtoje nematai tokios formos. Medžiaga – dirbtinė. Aš gimiau tavo galvoje.

Vertės esmė dažnai yra už manęs. Bet vertini, parduodi ir perki tu mane.

„Po kiek kvadratas?“ – manimi sveri ir matuoji. Mane statai, terpi į aplinką, dėl manęs aukoji kita(-ą).

Manęs tu nori. Dėl manęs eini į skolą. Tau atrodo, kad su manimi saugiau.

Manimi tu mąstai. Aš užėmęs tavo sąmonę

                                                                                               – tu esi  m a n o.

 

Rėda, 2024

Balta tamsa. Rūko instaliacija viešoje erdvėje

Rūko instaliacija (protesto menas, intervencija) Vilniaus senamiestyje, Išganytojo kalva ties Misionierių ansambliu, dirbtinis rūkas, 2025-03-27

Efemeriškas protesto meno gestas – rūko instaliacija (2025-03-27) – laikinai uždengia Misionierių ansamblio naujadarus, pastatytus gerai matomoje vietoje, kurioje anksčiau žydėjo misionierių sodai. Kalvos kraštovaizdyje neįprastas reiškinys kviečia apmąstyti senamiesčio panoramą ne kaip prekę, bet kaip santykį: tuos, kurie įsikuria ant kalno, idant matytų visą miestą, miestiečiai priversti matyti nuolat. Išsisklaidžiusi migla atidengia ir išryškina naują padėtį prieš šimtmečius išbaigtame miestovaizdyje. Meninė intervencija įvardija „baltą tamsą“ – erdvę, leidusią įvykti nedarniems pokyčiams. Rūkas ir pridengia, ir apnuogina.

Projektas yra apie žiūrėjimą ir buvimą apžiūrimu, nes kas kontroliuoja žvilgsnį, turi galią. Rėdos sukurtas įvietinto meno projektas atgręžė galiai veidrodį, ir tai padarė subtiliu poetišku būdu.

Menorytininkė, kuratorė, menininkė, aktyvistė dr. Laima Kreivytė, 2023

Balta tamsa. Pamiršti sodai

Fotopolimero graviūrų serija, 2024-2025

Šio rezonansinio statybų atvejo žala nėra nei lokali, nei baigtinė – tai miesto centre ant kalno įsitvirtinęs gyvas liudijimas, iki kokio „nulio“ galima nuspausti viešojo intereso apsaugą. Ėmiausi šio meno projekto įgyvendinimo kviesdama reflektuoti – įsivardinti padarytas Vilniaus senamiesčio vystymo klaidas bei ugdytis gebėjimą naviguoti sudėtingose situacijose, ypač stovinčius viešojo gėrio sargyboje.

Paradoksalu, kad vieną vertingiausių Vilniaus senamiesčio ansamblių, pramintą Vilniaus baroko „karūna“, pergyvenusį karus, okupacijas ir miesto gaisrus, labiausiai pažeidė mūsų laisvėje veikiančios kartos abejingumas ir greitos naudos troškimas.

 

Rėda, instaliacijos autorė (interviu fragmentas), 2025

Kūrinio autorė Rėda, įgyvendinimo partneriai: specialiųjų efektų kūrėjų 206SFX komanda, fotografas Vidmantas Balkūnas, savanoriai Donatas Brandišauskas, Jurgis Kvašys, Martyna Kvašytė, Tomas Stončius, Arnoldas Pričinas bei kiti. Rėmėjai: Lietuvos mokslų taryba, Vilniaus dailės akademija, privatūs rėmėjai.

Balta tamsa. Audiovizualinis kūrinys

Video, 18 min., 2025

Rūko instaliacijos videodokumentacijos pagrindu kuriamas audiovizualinis kūrinys (2025) – tai muzikos ir rūko jungtis, per Misionierių ansamblio likimo studiją aptarianti šiandieninį Vilniaus senamiesčio kraštovaizdį, viešos ir privačios vertės, atminties ir užmaršties, rūpesčio ir apleistumo santykius bei kontrastus. Video pratęsia meninio gesto poveikį, išlaiko atvirumą ateities reikšmėms.

Galiausiai iš tiesų pavyksta pasiekti pasirinktą tikslą – „nukarūnuoti“ daugiabučius kaip sėkmės pavzdį“ ir „priskirti juos prie plačiai įsisąmonintų istorinę reikšmę turinčių miesto vystymo klaidų“.  <…> gyvenimas teisinėje visuomenėje neatleidžia nuo emocinio santykio su aplinka, nuo jausmų, nuo meilės, kurios objektą NT paskatinta plėtra tiesiog sunaikino. Tai įrodžiusį darbą vertinu ne tik (netgi ne tiek) kaip meno projektą, bet kaip originalų realiai egzistuojančios kultūros politikos pavyzdį. Kultūros politika daroma veiksmais, žodžiais ir kovojant dėl diskursyvinės erdvės. Realų poveikį šiuo atveju liudija gausios viešos reakcijos į šį kūrinį, savotiškas sujudimas, netgi kai kurių sutrikimas 

 

Menotyrininkė, kritikė, kultūros politikos tyrinėtoja dr. Skaidra Trilupaitytė. Recenzijos fragmentas. 2025

Kūrinio premjera įvyko 2025 m. birželio 2 d. kino teatre „Pasaka“ Vilniuje. Po jos vyko diskusija, kurią moderavo filosofas Viktoras Bachmetjevas. Vėliau sekė kitos filmo peržiūros eilėje galerijų, renginių, edukacijų ir pristatymų.

Komanda: rūko instaliacijos autorė ir režisierė Rėda, operatorius Eitvydas Doškus, kompozitorius Dominykas Digimas, muzikos atlikėja Lora Kmieliauskaitė, specialiųjų efektų komanda 206SFX, montažo režisieriai Eitvydas Doškus ir Rėda Brandišauskienė, filmo anonso montažo režisierė Silvija Woolf, garso režisieriai Vytautas Bedalis ir Arūnas Zujus (MAMA Studios), spalvų korekcija Jonas Zagorskas, dizaineris Poulo, fotografai Vidmantas Balkūnas ir Vytautė Seinauskaitė, konsultantai Eglė Vertelytė, Jonas Tertelis, Laima Kreivytė, Živilė Jasutytė, savanoriai Donatas Brandišauskas, Jurgis Kvašys, Martyna Kvašytė, Tomas Stončius, Arnoldas Pričinas, Algimantas Lekevičius bei kiti. Prodiuseriai: VšĮ “Baltic culture” ir Rėda.

Rėmėjai: Lietuvos mokslų taryba, Vilniaus dailės akademija, privatūs rėmėjai. Speciali padėka Bažnytinio paveldo muziejui, suteikusiam Misionierių ansamblio Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčią filmui sukurtos muzikos atlikimo ir miesto garsų įrašui.

Balta tamsa. Muzika

Eksterjeras, 2025; Interjeras, 2026

Garsinę dimensiją meno projektui suteikia kompozitoriaus Dominyko Digimo sukurtos muzikos kompozicijos Eksterjeras (2025) ir Interjeras (2026). Smuikininkės Loros Kmieliauskaitės atlikimas suskamba projekto įgyvendinimo metu vis dar menkai naudojamoje, visuomenei itin ribotai prieinamoje Misionierių ansamblio Viešpaties Žengimo Dangun bažnyčioje.

Pirmoji kompozicija Eksterjeras kurta akomponuojant rūko instaliacijai ir jos videodokumentacijai. Siekiant konceptualaus vientisumo pasirinkta muziką įrašyti ne studijoje, bet įgarsinant konkrečią vietą – Misionierių ansamblio erdves ir aplinką. Antrasis kūrinys – Interjeras – veikia kaip pirmojo tąsa. Atsisakius elektroninių muzikos priemonių susitelkiama į ansamblio bažnyčios akustiką, apimančią visus pastato vidaus garsus ir jį supantį triukšmą. Loros Kmieliauskaitės smuikas čia tampa tarpininku tarp barokinėje architektūroje sustingusios istorijos ir šio laiko – tai instrumentas, skambėjęs anuomet ir tebeskambantis dabar.

Ant kalvos miestas girdėti kaip vientisa migla. Jos tankis keičiasi – kartais joje nebegirdi savęs, o kartais balsas aiškus kaip nuo auksinių ciferblatų atsispindinti saulė.

Sode šalia gėlynų dūzgia vabzdžiai, įsiklausius girdėti ir kalvos apačioje čiurlenanti Vilnelė. Migla teka kaip upės srovė, kaip praskrendantis gausmas, kuriame tirpsti.

Senieji vienuolyno aidai pažadina ten nugulusią istoriją. Bažnyčios navų skliautais tebevaikšto vienuolių balsai. Praskrieja aidų sargai, susukę lizdą už vargonų vamzdžių. Sustingęs mūras – nepajudinamas ir sykiu toks grakštus. Vidurdienio saulė groja altoriumi – šviesoje skamba šešėliai. Bokštais lipa balsai, siekiantys sugauti spindulį ir užlaikyti jį dar kelioms minutėms.

 

Kompozitorius Dominykas Digimas, 2026

2026 m. visuomenei bus pristatyta Balta tamsa muzikos vinilinė plokštelė. Muzikos vinilo leidybos projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Leidybos projekto fotografas Artūras Morozovas, projekto partneriai: Bažnytinio paveldo muziejus, MAMA studios, Lietuvos muzikos muzikos informacijos centras.

Ir groti su ja, ir įgarsinti ją.

Nieko, rodės, nėra prasmingesnio, nei išgirsti erdvę, kuri taip retai girdima.

 

Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, 2026

Tai pasivaikščiojimas, kurio metu klausomės aplinkos garsų. Bandome jiems nesuteikti jokių prasmių, stengiamės išgirsti garso įvykių visumą kaip nuo miesto kasdienybės neatsiejamą akustinį procesą, tarsi tai būtų muzikos kūrinys.

Stovint ant Misionierių kalvos, puiki panorama atsiveria ne tik vizualiai, bet ir garsiškai. Būdami ten, miesto klausomės iš viršaus, o šio pasivaikščiojimo metu laipsniškai keičiame perspektyvą, panerdami į miesto vidų.

Du taškai jungia vietas, kurių vienoje kūrybinis procesas prasidėjo, o kitoje – jis tęsiasi toliau.

 

Kompozitorius Dominykas Digimas. 2026